Logo top
Forumas
Galerija
Orai
Šiandien
Naktį: °C
Dieną: °C
Vėjas: m/s
Rytoj
Naktį: °C
Dieną: °C
Vėjas: m/s
RENGINIAI / Ekspedicijos
Ekspedicijos
2008-04-03
Ekspedicija po Maroką

 

Keliautojų užrašai

 

 

 

2008 metų sausio pradžioje, Ruslano garaže, apžiūrinėjant naujai pirktą jo visureigį, bei tariantis į kuria Pasaulio pusę organizuoti ekspediciją, Darulis išdavė seną savo svajonę –varom į Afriką! Avantiūristinei ir ekstremaliai įdėjai akimirksniu pritarė Ruslanas. Paskambinus Donatui – kitame telefono ragelio gale išgirstas atsakymas – „Aš su jumis, vyručiai !!!“. Ta pačią minutę Ruslanas užsiėmė ekspedicijos organizavimu. Po trumpų svarstymu, paskaičiavus kiek kilometrų galime įveikti, buvo pasirinkta keliauti į Maroko karalystę, bei jai priklausančią Vakarų Sacharos dalį. Susibūrė 6 bendražygių komanda:

1. Ruslanas Bičenovas ir Alvydas Rutkus

2. Donatas Misiūnas ir Šarūnas Rutkus

3. Darius Motiejūnas (Darulis) ir Agnius Šliauteris

 Buvo pradėti ruošti visureigiai kelionei. Visi trys vienodi džipai – Toyota Land Cruiser KZJ73. Remontai servisuose, naujos dalys, tobulinimai garaže vakarais ir naktimis truko pora mėnesių. Buvo įkurtas seniai puoselėtas klubas „4x4 Strategija“. Patvirtinti klubo įstatai, sukurtas logotipas, ir išrinktas prezidentas. Juo vienbalsiai tapo Ruslanas. Skrupulingai ruošiama technika, užsakinėjami lipdukai, skanuojami žemėlapiai, nagrinėjamos navigacinės sistemos, užsakinėjami bilietai ir kaupiama gera nuotaika.

Likus porai savaičių iki žadėtos išvykimo datos trys visureigiai buvo paruošti ekspedicijai. Pakrauti atsarginėmis dalimis, įrankiais, maisto atsargomis, drabužių lagaminais ir visu kitu reikalingu ekspedicijoje inventoriumi. Nuoširdžiai parengti visureigiai netrukus įriedėjo į sunkvežimį, kuris juos išgabeno į Ispanija, nes buvo nuspręsta ekspediciją pradėti kovo 1 dieną Barselonos mieste.

2008.03.01

14.50 lėktuvas į Barseloną. Netikėtai naujasis Vilniaus terminalas pateikė staigmeną – lėktuvas vėlavo kone valandą. 3,5 valandos trukęs skrydis neišvargino ir keliauninkai Barselonoje iškart ėmėsi ieškoti taksisto, kuris nuvežtų mus į sutartą vietą, kurioje jau laukė visureigiai. Oro uoste vargais negalais susišnekėjom su taksistais, kad nuvežtų mus 8 km Taragonos kryptimi C31 keliu. Deja, teko apsukti didesnį ratą. Čia įvyko pirmasis mūsų nuotykis – patys rodėm taksistui, kur važiuoti – padėtį išgelbėjo navigacinė sistema. Temstant jau buvome prie visureigių, kuriuos saugojo vežėjai. Atsisveikinę su vežėjais, užsikūrę variklius jau ketinome pajudėti, deja, prireikė pirmojo remonto – Dariaus džipas neturėjo šviesų. Naktinis pasiruošimas Vilniuje rezultatus parodė Barselonoje – garaže buvo prakirstas laidas, kuris nutraukė srovę į žibintus. Pusvalanduką paieškoję problemos, ją likvidavome per 15 minučių. Ir štai mes kelyje, kryptis - Valensija. Pakeliui užvažiavom į svečius pas Ugniaus giminaičius. Vidurnaktį buvome vaišinami vynu, kava, citrusiniais vaisiais bei jūros gėrybėmis. Kad ir kaip įkalbinėjami, nakvoti nelikome. Gavę dovanų porą pusmaišių migdolų, bakelį naminio vyno, važiuojame toliau. Kadangi pavargę nebuvome, vairą sukiojom visą naktį.

 

2008.03.02

Vairuojame pakaitomis iki Malagos. Pakeliui sustojus, nusipirkome ispanišką skanėstą – vytintą kiaulės kumpį. 16.00 pasiekėm Malagą. Pasivaikščiojom pajūriu, pramankštinom kojas – kilo noras pavalgyti. Vėl skanaujamos jūrų gėrybės – kai kuriems keliautojams toks maistas netinka – norisi mėsos. Po poros valandų pajudam toliau link Gibraltaro. Vaizdas pro langą džiugino akį: graži gamta, spindintys kurortiniai miesteliai. Nesutemus nutariam apsistoti nakvynei. Radom aikštelę ant jūros kranto. Ant šventinio pirmosios vakaronės stalo puikuojasi Švyturio alus, lietuviškos dešrytės ir dar neragautas ispaniškas kumpis. Po sočios vakarienės ir linksmų kalbų, ruošiamės gulti – tai pirmoji nakvynė mašinose, kuriose įtaisyti miegamieji gultai.

2008.03.03

Pirmadienis. Keliamės 7.30 Lietuvos laiku. Ispanijoje 6.30. Ačiū Alvydo žadintuvui ir Ruslano aktyvumui. Nepersukti laikrodžiai ankščiau nei sutarta prižadino keliauninkus, bet kelionės entuziazmas neleido vėl gultis. Keliamės, vangiai, bet keliamės. Rytinė kava, greit šylantis žvarbus rytas, maža fotosesija mus išjudina ir šokę į mašinas pajudėjom link Gibraltaro – buvo likę kelios dešimtys kilometrų.

Gibraltaras sveikinasi su mumis angliškai. Mažoji Anglija Europos pietuose. Britų konstebliai mūsų nekamantinėjo ir greit kirtome sieną. Gražus miestelis nukelia į kitą realybę – rodos, čia pasiklysti neįmanoma: daugybė nuorodų, siauros gatvelės, nė vienos parkavimo vietos – kelio nepamesi. Kylam į kalną. Pažintinę kelionę tęsiame pėsčiomis, lendame į stalaktitų urvus, žaidžiame su beždžionėmis, kurios linkusios paimti viską, ką duosi ar pamirši paslėpt.

Iš Gibraltaro traukiame į Algeriką, kuriame ieškosime kelto į kitą žemyną. Tik privažiavus uostą, atsiranda žmogus padedantis greitai įsigyti bilietus į keltą. Vis esame skubinami, greitai suforminami dokumentai, atspausdinami bilietai – beliko susimokėti. 14.00 jau kelte. Mėgaudamiesi caffe au lait, ragaudami savotiškų sumuštinių plaukiam maždaug 35 minutes. Pažintinė kelionė po keltą pareikalauja nuostolių. Išėjus pakvepuoti grynu oru, Alvydui vėjo gūsis nupučia akinius nuo saulės. Gaila, gražūs buvo – kilo nauja užduotis – Maroke įsigyti naujus. Štai jau ir kitas krantas.

Ceuta. Į pagalbą jungiamės visas navigacines sistemas ir karinę techniką – nešiojamąjį kompiuterį su kariniais žemėlapiais. Iš rankų nepaleidžiamas žemėlapis – sveiki atvykę į Afriką. Kryptis Chefcouenas - tik dar reikia iš miesto išvažiuoti. Truputį paklaidžiojus, pasinaudojus prancūzų kalbos žiniomis sužinome kryptį, aklimatizuojamės, susigaudom kas kur kaip ir netrukus pasiekiam pasienį. Pabendraujam su muitininkais, susipažįstam su atviro kyšininkavimo sistema ir jau bėgiojam nuo kioskelio prie kioskelio. Nauji antspaudukai, registracijos numerėlis ir leidimas važiuoti toliau. Šurmulinga muitinė mus sveikina atvykus į Maroką. Mūsų kelias driekiasi kalnų grandinėmis, čia nebepalakstysi – kelias vingiuoja tarp miestelių ir kas kelias minutes pasivejam kokį autobusą ar sunkvežimį, kuris diktuoja vairavimo sąlygas. Vakarop pasiekiam Chefcoueną, susirandam viešbutį, kuriame susitariam dėl 3 kambarių ir pusryčių už 100 eurų. Vietinių pinigų dar neturime ir tikimės, kad mus išgelbės eurai.

Kambariai mus nustebino – dvelkė vėsumas, mėlynos kambario sienos taip pat suteikė šaltumo jausmą, jau nekalbant, kad nebuvo karšto vandens. „Karštas dušas tik rytais“ – taip mums paaiškino viešbučio administratorius.

 

Truputi pailsėję, apsiprausę šaltu vandeniu išėjom pasižvalgyti po miestelį ir pavakarieniauti. Vietinės valiutos nebuvimas skrandžių neužpildys, tad pirmas tikslas rasti banką ar keityklą, o jau tada vakarienė. Pasišnekučiavus su vienu mėlynojo miesto gyventoju, paaiškėja, kur rasti banką ir gerą restoraną. Didžioji mūsų kompanijos dalis tiesiu taikymu šauna į restoraną užsakinėti patiekalų ir mėgautis alumi, o mes su Dariumi einam ieškoti banko, kuris turėtų būti netoliese. Automatiškai tapau kelionės buhalteriu – buvo sukurtas kelionės krepšelis, kuris buvo skirtas padengti bendroms išlaidoms Maroke. Taigi su Dariumi ieškome keityklos ar banko – jų yra – deja nei vienas nedirba, susivėlinom, darbo laikas baigėsi. Apibėgę pusę miestelio, kai galiausiai jau baigėsi kantrybė, pamatėm viešbutį, kuriame surizikavome išsikeisti pinigų. Tik užėjus į vidų apėmė jausmas – šį vakarą prisiminsiu ilgam. Jaunas administratorius mums paaiškino, kad mes galim išsikeisti pinigų tik reikia palaukti boso. Laukiam. Po minutėlės iš kitoj gatvės pusėj esančio barelio ateina senis, apsigobęs murzinu gobtuvu. „Kukluksklanas“ – puse lūpų ištaria Darulis. Paaiškėja - viešbučio bosas. „Come with me“ ir pradeda lipti laiptais į antrą aukštą. Susižvalgę su Dariumi ir dar kartą paraginti sekam iš paskos. Vaizdas kaip kine. Lėtai einam tamsiu viešbučio koridoriumi. Už vienų durų girdime arabišką ginčą, pro praviras duris pastebim besimeldžiantį vyrą, priekyje mūsų krypuoja bosas. Įėjus į didesnę patalpą šeimininkas susmunka ant kušetės ir prabyla angliškai – „Sit down“ – po minutėlės – „Relax“. Mums tik prisėdus, senis iš kišenės ištraukia rutuliuką ir meta ant stalo – „Try“. Apstulbę klausiame – kas tai? Atsakymas – „Hashish“. Paaiškinę, kad nevartojame, dar karta su ironija paklausti – „Are you sure?“ - atsisakome tokio svetingumo, ir aiškiname, ko atėję. Prasideda derybos, į kurias bosas nesileidžia – 1 euras 10 dirchaimų. Santykis nedžiugina, bet kitos išeities neturime. Nors su bendražygiais buvom sutarę išsikeisti 600 eurų, nusprendėme keisti tik 100. Belaukiant berniuko su pinigais, apžiūrim patalpas ir nuolat nosį besikrapštantį bosą. Juokinga ir nejauku. Pagaliau atbėga berniukas ir paduoda pinigus seniui, šis juos kaip kortas paskleidžia prieš mus ant stalo, taip pirmieji dirchaimai atsiduria mūsų kišenėse. Grįžtam į restoraną, kuriame jau mūsų išsiilgę laukia kelionės draugai. Prie stalo pasakojamas mūsų nuotykis, kelionės įspūdžiai, ragaujami kalmarai, kurie jau tapo „topiniu“ patiekalu. Devintą grįžom į viešbutį ir išsiskirstėm po kambarius. Po 10 minučių jau snaudžiam po vilnonėmis antklodėmis.

 

2008.03.04

Septintą ryto gauname karštą vandenį. Išsimaudę renkamės valgykloje pusrytukų. Nagrinėjam Maroko žemėlapį, analizuojam, į kurią pusę važiuosim ir viena akimi žvilgčiojam, ką mums patieks pavalgyti. Stiklinė apelsinų sulčių, duona, sviestas, slyvų uogienė ir caffe au lait. Nepasisotinam.

Išsiregistruojam iš viešbučio ir sulaukiam netikėto pasiūlymo – parduoti visureigį už 25000 eurų. Viliojanti pagunda praskrodė mintis, bet pasiūlymas buvo atmestas. Taip ir nesupratom ar jis buvo rimtas. Susipakavę krepšius, išvažiavom į miestą apsipirkti ir išsikeisti pinigų. Vietiniam turgelyje susigundom paragauti vaisių ir daržovių. Pora frazių: po kiek ir duok man tiek ir jau nešame maišus pilnus apelsinų, pomidorų, agurkų ir dairomės duonos. Reikia pripažinti vaisių, daržovių ir duonos skonis fantastiškas. Viskas šviežia ir skanu.

Paliekame miestą ir vykstame suplanuotu maršrutu į pažintinę kelionę po Maroką. Pavažiavus porą valandėlių mus ištiko bėda. Donato automobilis neteko srovės – generatorius nustojo krauti. Nors mūsų komandos mechanikai buvo Darius ir Agnius (pirmieji pribėgdavo padėt) į pagalbą teko pasitelkti vietinius meistrus – visa laimė tai nutiko vidury miestelio ir šalia autoserviso. Visos žinomos kalbos nepadeda susišnekėti su meistrais – arabiškai, berberų kalbos nemokame. Piešinukais ir tiesioginiu piršto bedimu į neveikiantį generatorių išaiškinam problemą. Beliko tik stebėt. Po minutėlės ateina keturi arabai – du lenda po džipu, kitu du įsitaiso ant variklio po kapotu. Kas raktą padavinėja, kas varžtą atsukinėja, kas tik šypsosi, bet generatorius nuimamas. Nuolat prižiūrimi lietuvių, arabai išardė generatorių, reikėjo keisti šepetėlius. Po kelių minučių sutaisytas generatorius vėl buvo savo vietoje ir tinkamai krovė akumuliatorių. Liko tik susimokėt. Ant lapelio parašė sumą – 50. O kaip pigiai, dėkodami duodam 100 dirchaimų ir dovanų saldainių pakelį. Nesusišnekėjom, pasirodo kaina eurais. Donatas truputi pasiderėjęs susitaria dėl 40 eurų. Į dienoraštį rašomas dar vienas linksmas nuotykis.

Susitvarkę važiuojame toliau. Kraštovaizdžiai keitė vienas kitą, keliukas tai siaurėjo, tai platėjo – važiuoti buvo tikrai nenuobodu. Kelionės įspūdžius skatinom savaime – asfaltas mūsų netenkino, sukom į bekelę. Alvydas su Ruslanu buvo vedliai, per raciją pasigirsdavo kryptis ir visi ta linkme judėjome. Kilom stačiom įkalnėm, akmenuotom pakalnėmis, važiavom agavų alėjomis, asiliukų taikais – reikėjo apvažiuoti ežerą, kurio mūsų žemėlapiuose nebuvo. Sunku ir nusakyti kokius peizažus matėme nuo kalnų. Tai gali atsispindėti tik nuotraukose.

Šios dienos popietę pagyvino dar vienas nuotykis. Kylant asiliukų keliais tarp agavų krūmų susitikom arabą, vedantį asiliuką. Jis mums bandė išaiškinti (prancūziškai) piktoku balsu, kad mes čia nepravažiuosim, reikia apsisukti, ten apačioje yra geras kelias aplinkui. Čia susidūrė arabiškas nepasitenkinimas ir lietuviška ofrouderio dvasia. Apžiūrėjus keliuko pabaigoje esantį statų užkilimą, primenantį vingiuotą serpantiną, buvo pasakyta – „Užvažiuosim“. Alvydas šypsodamasis arabui pasakė – „džipai atgal nevažiuoja“. Musulmonas, žinoma, nesuprato, kas jam buvo sakoma, tad teko parodyti. Patraukėm viso kaimelio dėmesį, kai trys visureigiai ropojo į kalną laiptuota kaskada. Ovacijų nesulaukėm, bet nuostabos žvilgsnių ir šypsenų buvo. Pasiklausę tolimesnės krypties, pavaišinę vaikus saldainiais, važiavome toliau. Išvažiavus į normalesnį keliuką pradėjo jau temti.

Šios dienos mūsų tikslas pasiekti Fesą, tad sutemus važiuojame toliau. Prieš devynias įvažiuojam į miestą ir prie vienos sankryžos prisikabina žmogelis ant motorolerio kažką siūlydamas. Jis labai įkyriai kažką siūlė Ruslanui. Tris kartus pasiuntus velniop, jis vis tiek neatstojo, ketvirtą kart, jau nusiuntus pas Darulį, sustojam pasišnekėt. Mums pasiūlomas visas paslaugų komplektas – viešbučio, restorano paieškos bei gido paslaugos po Fesą. Mums pasakomi visi įkainiai ir mes sutinkame su pasiūlymu – patys užgaištume daugiau laiko. Apsistojam jaukiame poros žvaigždučių viešbutyje šį kartą triviečiuose kambariuose. Džiaugiamės, jog viešbutis rūpinasi automobilių saugumu, mat ištiko dar viena bėda – Dariaus automobilyje užstrigo lango pakėlimo varikliukas. Patikinus dėl saugumo, remontą atidedam po vakarienės. Nuotykiai tęsiasi.

Vakarieniauti išvažiuojam dviem raudonais taksiukais. Mums kelią rodo mūsų gidas, tačiau taksistai linkę palakstyti – gido motoroleris mus prisiveja tik prie šviesoforų. Privažiuojam senamiestį – čia mūsų jau laukia restorano administratorius ir apsauginis. Nustebinti sekam jiems iš paskos. Pasivaikštom senamiesčio gatvėmis, tiksliau labirintais, kol galiausiai pamatome mėlynam fone baltą užrašą - restoranas. Paprastas turistas iki čia neateitų ir nerastų tokio restorano, į kurį mes buvom atvesti. Apgaulingas pirmas įspūdis dingsta tik peržengus slenkstį. Įžengiam į puošnų tradicinės virtuvės restoraną, kur mus jau sveikina savininkas. Puošnus interjeras džiugina akis, deja, kaip tyčia foto aparatai ir kameros buvo paliktos viešbutyje. Buvom apstulbinti aplinkos ir jaukios atmosferos bei priblokšti, kai restorano savininkas prabilo rusų kalba. Bendravimo barjeras sulaužytas. Mums buvo pristatytas meniu, papasakota trumpa istorija apie savininką, parekomenduoti valgiai ir vynas. Neužilgo mūsų stalas buvo nukrautas 16 rūšių salotų, užkandus buvo patiektas tadžinas su vištiena. Čia nutiko linksma istorija su vyno degustavimu. Buvo leista kiekvienam keliautojui paragauti vyno ir pasakyti patinka ar ne. Jautėmės kaip tikri vyno ekspertai. Donatas pradėjo ceremoniją - pateliūskuoji taurę, pauostai kvapą, gurkšteli – ir taip kiekvienas. Visi pritarėm, kad vynas skanus. Tada buvo pripildytos taurės. Darius, padegustavęs vyno, pareiškė, jog jis geras, bet atsisakąs vis tiek turėjo mėgautis pripildyta taure. Žodžiai „no thanks“ buvo neišgirsti. Šauniai pavakarieniavę glostėme pilvus – prisisotinom iki valiai. Tačiau tai nebuvo pabaiga, netrukus stalą papuošė vaisių rinkinys ir buvo patiekta tradicinė labai saldi mėtų arbata. Padėkoję už vakarienę, atsisveikinę su restorano savininku grįžtam į viešbutį. Apsaugininkas palydi mus iki taksi. Vėl buvom nustebinti – apsaugininko elgesys sukėlė juoko pliūpsnį. Aikštėje nebuvo nei vieno taksi – pasigirsta apsauginio švilpimas. Staiga sustoja gatve važiuojantis taksi, mūsų sargas priėjęs prie automobilio išlaipina juo važiavusius vietinius keleivius lauk ir po sekundės mes jau sodinami į raudoną automobilį. Tą pačią akimirką atsiduriame Luko Besono filme „taksi“. Pasiutęs taksistas lekia per miestą 90-100 kilometru per valanda greičiu nekreipdamas dėmesio į šviesoforo spalvas, siauras gatves ir pagrindinio kelio ženklus. Susidaro įspūdis, kad visi taksistai žiūrėjo šį filmą – visa laimė, kad sėkmingai pasiekėme viešbutį. Kol vieni kolegos mėgavosi ramiu poilsiu, Dariaus ekipažui dar teko tvarkytis automobilį – reikėjo uždaryti langą – tai pavyko padaryti tik apie trečią valandą nakties. Poilsiui laiko liko nedaug, nes ryte užsakyta ekskursija po Fesą.

2008.03.05

Pusę devynių mūsų jau laukia gidas, nusiteikęs supažindinti mus su miesto įžymybėmis. Susitariam dėl kainos, kad vėliau nekiltų problemų ir pajudam. Man teko sėsti į gido automobilį ir klausytis pasakojimo anglų kalba, kurį vėliau perpasakoti bendražygiams, kurie mus sekė su visureigiais. Guvus gidas mums papasakojo miesto istoriją, parodė Feso panoramą, senamiestį – Mediną, karaliaus rezidenciją, kurios bronzinius vartus arabai plauna rūgščiomis mandarinų sultimis, kurias spaudžia čia pat vietoje (mieste auganti mandarinų rūšis – nevalgomi). Kartu nuvažiavom papusryčiaut į paprastutę valgyklėlę, kurioje paragavom sriubos. Tai buvo iššūkis, su kuriuo mes susidorojom. Tradiciniai Maroko pusryčiai – sriubytė su duona. Anot gido „kai pilvas tuščias – dainuoja skrandis, kai pilvas pilnas – dainuoja protas“ – arabiška patarlė. Ekskursija tęsiasi po senamiestį, savaime suprantama, aplankom turistų traukos taškus: keramikos ir mozaikos fabriką, kilimų audėjus, odos dažyklą, amatininkus, metalinių suvenyrų krautuvėlę. Pabuvom tikri turistai ir vos pavyko įkalbėti gidą, kad mums jau užtenka ir mus spaudžia laikas vykti toliau. Po pietų, atsisveikinę, startuojam link Midelto.

Pakeliui kyla poreikis išsikeisti pinigų – Soufrou miestelyje kišenes vėl pripildo pluoštas dirchaimų ( kelionės žargonu – tugrikų), skrandžius pamaloninam lietuviška dešryte ir marokietiška duona. Užkandę lekiam toliau. Šiandienos tikslas – susukti didesnį kilometražą, nes reikia pasiekti dykumą. Oras puikus, saulutė kepina, toks vairavimas kelia mieguistumą. Pamatę kalnų viršūnes, paskendusias debesyse, sukam vairus į jų pusę. Akmenuotu keliuku vingiuodami kylam vis aukščiau ir aukščiau, tikslas pasiekti debesis, tačiau keliukas susiaurėja iki takelio vingiuojančio tarp uolų. Pasiekus 2310m aukštį esam priversti apsisukti ir leistis žemyn, nors debesys rodės ranka pasiekiami.

Nusprendėm visą dėmesį sutelkti važiavimui į Sacharą – esam įkvėpti Dakaro dvasios – norim dykumos. Važiavom pakaitomis visą naktį. Auštant privažiavome lygumas - vietomis tai buvo panašu į tikras Dakaro lenktynes. Viena kryptimi driekėsi keli keliukai – tuo pasinaudodami maivėmės vieni prieš kitus, spausdami akseleratoriaus pedalą iki galo. Vairuotojai atsakingai ir meistriškai manevravo automobilius, kolei šturmanai iš rankų nepaleido foto aparatų ir kamerų. Vienu momentu kilo įtarimas kad perkaito Dariaus visureigio variklis – radiatorius išgarino dalį vandens. Nusprendėme nepersistengti, juk atvažiavome ilsėtis. Reikia pastebėti, jog naktį tokių ekstremumų nebuvo.

2008.03.06

Sustojimas. Mane pažadino žodžiais „pasikalbėk su arabu“. Pasirodo esam miestelyje Akka, vietinėje degalinėje, apie kurią byloja tik užrašas „gazoil“ ant metalinių durų. Pasišnekėjus su jaunuoliu, išsiaiškinus kuro kainas, paprašėm pilnų bakų. Už metalinių durų slėpėsi didžiulė dyzelio bačka ir paprasta pompa su 5 litrų skaitikliu. Rankomis jaunuolis pripumpuoja 235 litrus dyzelio. Vaizdas pralinksmino rytą. Šalia radom kavinukę, kurioje nusprendėm papusryčiauti. Šiaip ne taip susišnekam su barmenu – prancūzų kalba negelbėja – tradiciškai caffe au lait ir sumuštinių, kuriuos sutepė prieš akis. Į duonos gabalėlį sutrupinamas kiaušinis, kurį nusilupti teko patiems. Užkandus važiuojame toliau į pietus.

Pasiekus Zag miestelį, esantį netoli Alžyro sienos, buvome priversti apsisukti – karininkai įspėjo, jog toliau militarizuota zona ir dėl mūsų saugumo negalime būti įleisti. Paklausus artimiausio kelio iki dykumos, nurodė važiuoti asfaltu darant nemažą lanką, netinka, apsisukam ir ieškom naujų važiavimo galimybių.

Assoje vėl prireikia piltis degalų – nesinori į dykumą išlėkti pustuščiu baku. Degalinę randame iškart – tereikėjo pasiklaust pirmo žmogaus, kur rasti „gazolio“, nes žodis „dyzelis“ daugumai vietinių nesuprantamas. Už dviejų metrų garažas, kuriame laikomos dyzelio atsargos, išpilstytos į 5 litrų „bambalius“. Rizikuojam. Supylus 23 bambalius dyzeliuko, keičiam kryptį ir judam link Tan-Tan miestelio.

Tikėdamiesi nesutemus pasiekti pajūrį ir pailsėti tiesiausiu keliu pro Guelmim važiuojam vandenyno link. Deja, vingiuojantis kelias tarp kalnų likus 5 kilometrams iki vandens dingsta. Pametam vėžes ir atsiremiam į brūzgynus. Pavargę, truputį suirzę vėl esam priversti apsisukti. Klaidžiojimų diena. Iki Tan-Tan‘o 200 kilometrų, kuriuos įveikiam jau sutemose. Prieš vidurnaktį jau girdim vandenyno ošimą – pasiekėm pakrantę. Sustojam 25 metrų atstumu nuo vandens – nakvynės vieta rasta. Naktinis vairavimas visus išsekino ir neilgai trukus keliautojai pasinėrė į sapnus.

 

2008.03.07

Labas rytas. Visi pamiegoję, pailsėję ruošiasi maudynėms ir tolimesnėms dykumos paieškoms. Apsižvalgius pastebim, jog per naktį vandenynas atsitraukė maždaug 100 metrų, o pakrantė egzotiškumu neblizga. Nutariam ilgai negaišti ir vykti toliau. Pirmoje degalinėje pripilami pilni bakai, kavinukėje užsakomi petit dejeuner (sriuba ir omletas) bei caffe au lait. 8 žvaigždučių karališkas poilsio kambarys nereikalauja komentarų. Kavinės/kempingo savininkas ant didelio žemėlapio parodo mums, kur galim rasti „smėlio“. Apžiūrėjom kempingą, autentišką palapinę, gultus – kodėl mes čia vakar nesustojom? Visų galvose viena mintis – reikėjo čia apsistoti nakčiai: palapinė, dušas ir restoranas prie vietos... Nusivalę seiles, čiumpam žemėlapius ir į kelią – nėra laiko svajoti apie nakvynę, kai laikrodis rodo 10 ryto.

Kelias driekiasi per dykynę. Sustojam minutėlei, reikia palaukti Ruslano – skubus skambutis į Lietuvą, o dykumoj ryšys lygus nuliui. Iš niekur išdygsta arabas. Nustebę žiūrim ir suprantam, jog prašo atsigerti. Pagirdom ištroškusį – 4 stiklinės subėga nejučia. Pamoja ranka, klausdamas krypties. Darulis juokaudamas parodo kryptį ir jis linksėdamas galva nueina. Iš nuostabos nežinom juoktis ar ne. Visa laimė žmogelis nuėjo keliu. Kuriam variklius ir judam toliau, kiek galim stovyniuoti.

Valandėlę pavažiavus, pagaliau pamatom smėlio kopas – barchanus. Prasideda linksmybės. Bandomieji važiavimai per smėlį, blyksintys foto objektyvai. Linksma foto sesija ir treniruotė. Lakstom nuo kopos ant kopos. Su Donatu išsirinkę mažesnę kopą, patyrėm nesėkmingą šuolį – 2 metrų skrydis įtaisė atminimui po guzą galvoj ir patikrino priekinio bamperio tvirtumą. Dar vienas linksmas ir gerai pasibaigęs nuotykis.

Padūkę tarp barchanų, pasileidžiam link Layoune‘s – ten turėtų būti tikroji smėlio dykuma. Išdaužytas kelias, akmenys, duobės, kopos pareikalauja aukų – vienas po kito išlūžta Darulio visureigio priekinių amortizatorių tvirtinimai, bei suplyšta Donato amortizatoriaus tvirtinimo guma. Greitis nukrenta iki 30 km/val. Reikia ieškoti mechaniko. Artimiausią miestą pasiekiam jau sutemus. Degalinėje laužyta prancūzų, anglų bei gestų kalba sutariam dėl susitikimo su mechaniku rytoj 9.00 valandą.

Išvargę ir kupini įspūdžių ieškom viešbučio. Aptikom vieną. Kambaryje 2 lovos ir vieta tik tašei pasidėti, dušai bendri. Imam, šį vakarą mes neišrankūs ypač kai pusę miesto viešbučių užsakė Jungtinių Tautų organizacija. Vakarinis pasivaikščiojimas nuveda į vietinę greito maitinimo kavinukę. Keturiese užsisakom 2 viščiukus – ką reiškia tokiems vyrams sukirst po pusę viščiuko? Akys didelės, o pilvo galimybės ribotos – kepti viščiukai su daržovėmis neišvengiamai sąlygojo persivalgymą. Kas prieš kelionę žadėjo numest bent pora nereikalingų kilogramų, jau seniai palaidojo šias mintis. Po vidurnakčio jau grįžome į viešbutį – jei galima taip jį vadinti. Poilsis.

2008.03.08

Remontų diena. Prasideda netikėtai – pramiegam susitikimą. Skubėdami lekiam į sutartą vietą. Mechanikas atveda mus į visą mechanikų kvartalą. Ardome, taisomės, tvarkom Darulio Toyotos amortizatorių įvorių tvirtinimus, matom, kad be suvirintojo čia neapsieisi. Alvydui pravedus darbo su metalu pamokėles, arabai imasi mums pagelbėti. Ruslanas pasinaudodamas proga užsisako duslintuvo remontą. Bendraujam visaip – kas prancūziškai, kas angliškai, kas gestais ir piešinukais. Autodetalių parduotuvėlėje Darulis užsisakė išlaužta stabilizatoriaus tvirtinimo detalę, Donatas amortizatorių tvirtinimo gumas, visa tai pardavėjas žadėjo pristatyti per 15 min. Remontas ir laukimas užtrunka 5 valandas. Per tą laikotarpį pasiūloma atsigerti arbatos, kolos – žinoma, už savus pinigus. Normalesnę kavinę su aptarnaujančiu personalu, radom už kampo – pasivaišinam kava su bandelėmis. Atsibodus laukt detalių, įkyrėjus vaikų įžūlumui, išvažiuojam. Darius be stabilizatoriaus detalės, Donatas su Alvydo ant žemės rasta ir pritaikyta amortizatoriaus tvirtinimui guma. Vėl pilnas kuro bakas, papildytos vandens ir bananų atsargos – važiuojam dykumos link.

Nuo Layoune‘s pasileidom vandenyno link, nuo ten – pakrante per smėlį. Vairavimas savotiškas – reikia išlaikyti greitį, įtampą ir neleist užsikast iki pažastų. Iki sutemų važinėjom po kopas, dūkome po smėlį, kol galiausiai privažiavom išdžiūvusį ežerą. Iš tolumos atrodė kaip miražas – vidury dykynės ežeras, tačiau tai buvo didžiulis druskos plotas. Nusileidus skardžiu žemyn radom aikštelę tarp uolienų, kur buvo užuovėja nuo šėlstančio vėjo. Pirmas kartas kai patys gaminamės karštą vakarienę – mūsų „šef-povar“ Ruslanas pasiūlė ypatingą patiekalą – makaronus su „tušoke“. Linksmai pasėdėjom, skaniai pavakarieniavom ir ėjom užtarnauto poilsio. Žinoma, nepamiršome pasveikinti mylimų moterų kovo 8-os proga, gaila, bet teko tenkintis tik sms žinutėmis, paguoda tik tai, kad GSM ryšys toje vietoje veikė.

 

2008.03.09

Atsikėlus, išgėrus trys viename kavutės, pabaigus vakarienės likučius, susitvarkom, susipakuojam, šokam į šortus bei šlepetes ir tęsiam kelionę per dykumą. Apžiūrim vėl pradėjusį bildėti Donato mašinos priekinį amortizatorių, pasirodo nulūžęs tvirtinimo sriegis, ką gi teks apsieiti be amortizatoriaus – tačiau tai nemaišo mums mėgautis važiavimu kopomis.

Pasivažinėti dykuma buvo šios kelionės ašis. Ne tokios dykumos tikėjomės, bet tikslą pasiekėme. Pamatėme, išbandėme, pravažiavome. Buksyravimo virvės prireikė tik kartą. Šią dieną išsimušėm į asfaltą ir pradėjom važiuoti į šiaurę palei pakrantę. Layoune buvo piečiausias taškas Maroke, kuriame keitėme kryptį namų link. Pakeliui vėl sustojame kempinge, kuris mums paliko gerą įspūdį. Užvalgom sriubos, pagirdom mašiniukus. Atminimui restorane ant durų priklijuojame mūsų ekspedicijos lipdukus. Ant tų pačių durų pastebime GPS koordinates, kurios nurodo į vaizdingą vietą. Knieti pamatyti, susivedėm koordinates ir pasileidžiam ta kryptimi. Asfaltas netenkina – sukam į bekelę ir tiesiausiu, kiek tai įmanoma, taikymu judam tikslo link. Už akmeningų dirvonų, brūzgynų, stepių, kanalų pamatom forto ar pilies griuvėsius. Apsižvalgėm, pasifotografavom ir greta pastebėjom naujos statybos pilaitę – viešbutį, nuvykstam ir ten. Įsiamžinę grįžtam ant kelio. Šios dienos tikslas – pasiekti Tiznitą nakvynei. Važiavom ramiai, atsipalaidavę, sustodami pasifotografuoti ant skardžio šalia Atlanto vandenyno ar net nusileisdami šalia vandens.

Tiznitas. Atvykome su naktim, išsirinkom viešbutuką „Paris“. Nakvynė, parkingas ir restoranas šalia – ko daugiau reikia? Skanaus maisto. Šį vakarą ragavom guminį steiką, kurio nepjauna peiliai. Padėtį gelbėjom užsisakydami kalmarų. Po tokios vėlyvos vakarienės tik vienas noras – karštas dušas ir lova.

 

2008.03.10

Puikiai nusiteikę važiuojam link Tafrouto – Ruslanas žadėjo, kad kelias link mietelio nepaliks abejingų. Jis neklydo – maršrutas išties įspūdingas: kelias vingiuoja tarp kalnų susiaurėdamas ir palei skardžius. Taip pat atsiveria neregėto grožio vaizdai. Pakeliui trumpas sustojimas. Surengėm foto sesiją su ožkomis, kurios laipioja po medžius. Iš tikrųjų linksmas vaizdelis – pamatyti ožį, užsikorusį iki pačios viršūnės. Neužsibūnam, šiandienos tikslas pasiekti Agadyrą.

Agadyras. Kurortinis miestelis pilnas šurmulio ir poilsiautojų. Ne kiekvienam viešbutyje mums pasiūlo apsistoti, teko susirast nakvynę atokiau nuo vandenyno kranto. Administratorius išrikiuoja mūsų džipus prie paradinių durų taip sukeldamas einančių pro šalį didesnį dėmesį – tokia reklama atsispindėjo nuolaida sąskaitoje. Visureigiai nužiūrinėjami iš visų pusių ir ypatingai domimasi iš kurios šalies mes atvykome. Palikę džipus reklamos tikslams, patys išėjome pasivaikščioti po miestelį. Pradedami aktyvesni bendravimai su arabais – reikia įsigyti suvenyrų, dovanėlių. Čia ir prasideda derybų menas. Įžengus į krautuvėlių gatvelę, iš visų pusių pasigirsta „hello, my friend“. Renkamės suvenyrus, derimės – arabų veidų nepuošia linksmos šypsenos. Mūsų „good price“ neatitinka jų lūkesčių. Už jų pasiūlytą tarkim puodynės kainą, išsiderim tokias tris. Lietuvišku užsispyrimu ir derybų strategija sudavėm ekonominių smūgių vietinei rinkai. Mes poilsiaujam ir nebuvom linkę švaistyt pinigų. Palengva įsibėgėjo naktinis kurorto gyvenimas – kavinės, restoranai pilnėjo žmonių, administratoriai nuolat siūlo užeit pasėdėt. Tačiau paaiškėjo, jog Agadyre dar ne sezonas, miestas pusiau miegantis. Aplankom kelis barus, pasivaikštom po visą miestelį tikėdamiesi pamatyt kokių atrakcijų ar linksmybių. Smalsumo vedini įkišam nosį ir į naktinį klubelį. Vieninteliai lankytojai buvom mes - 6 lietuviai, sužinojom, kad klubai veiklą pradeda tik nuo vidurnakčio ar pirmos nakties. Žingsniuojame toliau, kompanijoje vyrauja poilsio dvasia. Šis vakaras ir rytojus skirtas poilsiui.

 

2008.03.11

Išsimiegam. Vos nepramiegam pusryčių, kurie tiekiami iki 10. Vienas telefono skambutis iškviečia kambarių tarnybą ir po 5 minučių su tėčiu džiaugiamės pusryčiais kambaryje. Paaiškėjo, jog kiti komandos nariai ramiai miegojo toliau. Juos sutikome gerokai vėliau, besimaudančius viešbučio baseine. Šios dienos programa laisva – iki trijų darom kas ką nori: maudosi, miega, vaikšto po miestelį ar kas šauna į galvą. Su tėčiu ramiai apėjom suvenyrų krautuvėles, pabendravom su prekybos agentais, pagaliau nupirkom akinius nuo saulės, pasivaikščiojom pajūriu ir ieškojom lietuvių paplūdimyje. Vieninteliai kurie atsišaukė buvo mūsų kelionės draugai. Jie taip pat laika praleido kaip kam patinka, Agnius pasivažinėjo vandens motociklu, Darulis buvo išėjęs apsidairyti į miestą, Donatas užsiėmė savo mėgstama veikla – kaitinosi saulėje, tai daryti buvo priverstas ir Ruslanas. Papietavę ruošiamės keliauti toliau. Prieš išvykstant kilo mintis išsiųsti laišką į Lietuvą – parašėm linkėjimus, išsiuntėm, tikimės pasieks greičiau už mus, bet čia Afrika, tad daug vilčių nededam.

Agadyras buvo paskutinė stotelė Maroke, toliau kelionė non-stop iki kelto. Reikia įveikti 800 km neautostradiniais keliais. Vairuojam pasikeisdami, miestelį keičia miestelis – pakrantės kelias veda link Tangiero.Vakarop sustojam pavalgyti žuvies restorane – fenomenaliai užsisakėm ne žuvies ar kalmarų, o kiaušinienės (well cooked). Užkandę, išgėrę kavos važiuojam toliau. Kartu su kilometrais bėga ir nakties minutės.

 

2008.03.12

Tangieras. Kryptis į uostą, jau žinom ką daryti, pagalbos nebereikia. Įsigyjam bilietus į 10.00 val. keltą. Paskutinius tugrikus (dirhamus) iškeičiam į eurus, be didelių vargų peršokam muitinę ir jau stovime eilėje į keltą. Čia baigiasi paskutiniai Afrikos metrai. Mūsų kelionė neužilgo persikels į kitą žemyną. Atsidaro greitojo kelto vartai ir visureigiai palengva įvažiuoja vidun.

Kelionės Afrika baigėsi. Prasideda Europinė kelionės namo dalis.

 

 

Pagal savo dienoraštį aprašė Šarūnas Rutkus

Papildė ir koregavo, nekeičiant asmenuotės, Darius Motiejūnas